Prisimindamas, kaip į jo namus atkeliavo keturkojai Dali ir Rou, atlikėjas Vidas Bareikis negali nesišypsoti. Kai pirko Dali, jis buvo patikintas, kad tai – čempiono iš Kauno palikuonis, bet šuneliui paaugus tapo akivaizdu, kad jis ne grynakraujis. Rou – „panelė“, kurią jis netikėtai parsivežė iš koncerto Rietave.
Visuomet svajojęs apie didelį juodą šunį, prieš septynerius metus V. Bareikis nusipirko Dali, vardą jam davė pagal ispanų menininką Salvadorą Dali. „Ypač man patiko juodi Labradoro retriveriai. Taigi tokio ir ieškojau. Radęs skelbimą apie parduodamus šios veislės šuniukus išvažiavau į Marijampolės rajoną jo pasižiūrėti.
Tiesa, įvyko visiška klasika. Šuniuką pirkau be dokumentų, tad, apžiūrėjęs šuniukų mamą, pasiteiravau apie tėvą. Pardavėjas kiek supyko, tačiau patikino mane, kad tėvas – čempionas iš Kauno. Kai Dali paaugo, supratau, kad tas čempionas iš Kauno veikiau yra „čempionas“ iš Marijampolės pakrūmių“, – dabar su juoku šią situaciją prisimena V. Bareikis.
Nepaisant to, aktyvaus būdo mišrūnas jam tapo puikiu draugu. Paprastai jis gyvena kieme, kur turi savo voljerą ir šiltą būdą, o nakvoja virtuvėje, kur specialiai jam patiesti 2 kvadratiniai metrai kiliminės dangos. „Daugiau niekur jis neina, nes slidų grindų paviršių vertina kaip nepatikimą“, – portalui LRT.lt pasakoja atlikėjas.
Prieš porą mėnesių jo namuose atsirado ir dar viena augintinė – „panelė“ Rou iš Rietavo. Šįkart Vidas norėjo kiek mažesnės veislės šuns, kurį galėtų vežiotis su savimi. Svajojo apie nykštukinį bulterjerą, jo ieškodamas aplankė ne vieną veislyną ir šeimą, pardavinėjančią šuniukus. Apie savo klajones jis rašydavo ir tinkle „Instagram“.
„Tas mano keliones pastebėjo viena mergina, tad kai vykau į Rietavą koncertuoti, ji man parašė žinutę, kad manęs laukia ir Rietavas, ir šuniukas. Visų pirma nustebau, nes man parašė mergina, pasivadinusi Šuniukų fėja Skaiste.
Pasirodo, Skaistė gelbsti keturkojus ir netgi turi prieglaudą, kurioje nuolat gyvena apie dvidešimt šunų. Taigi ji dirbo savanore koncerte, kuriame dainavau, ir pasiūlė atsivesti pusės metų kalytę su manimi susipažinti“, – prisimena atlikėjas.
Skaistė į koncertą atsivedė Stafordšyro terjerę, kuri tuo metu kaip tik ieškojo namų. Kaip sako Vidas, vos tik pamatė Rou, iškart susilydė. O Skaistė pasiūlė jam keturkoję iškart vežtis namo. „Paprašiau, kad leistų pagalvoti bent jau per koncertą, tačiau greit supratau, kad namo grįšiu ne vienas. Dar būdamas ant scenos publikai pasakiau, kad į Vilnių vešiuosi panelę iš Rietavo“, – juokiasi V. Bareikis.
Jis pasakoja, kad labai vertina Skaistės veiklą ir tai, kad savo globotiniams namų ieško labai atsakingai, bet kam tikrai neatiduoda.
Paklaustas, kaip reagavo žmona, atlikėja Jurga, pamačiusi, jog iš Rietavo jis grįžo ne vienas, Vidas patikino, kad ji tikrai nepriekaištavo: „Vienas kitam duodame labai daug laisvės ir vienas kito neribojame. Be to, ji labai mėgsta gyvūnus. Pas mus taip pat gyvena dvi žiurkės, kurios kaip mini šuniukai lakioja po namus. Tai labiau Jurgos augintiniai. Tikiu, kad turėtume ir katiną, tačiau sūnus Adas yra alergiškas katėms, taigi, kol nesuradome jam tinkamos veislės, kačiuko neturime.“
Tiesa, nors žmona į Rou reagavo ramiai, Dali tikrai neapsidžiaugė, kad namuose bus dar vienas šuo. Kelias dienas jis pavydėjo ir buvo nepatenkintas, kai mažoji norėdavo su juo žaisti. „Kadangi Dali nelabai gražiai elgėsi, jam teko porą naktų nakvoti voljere, kuris yra ne toks prabangus, kaip šildomos virtuvės grindys.
Trečią naktį jis nusileido ir pradėjo elgtis ramiau. Dar po poros dienų jiedu kartu išsilakstė ir susibičiuliavo. Dabar jau Rou pavydi, kuomet su ja grįžtame namo ir aš einu paglostyti ar pakalbinti Dali“, – juokiasi Vidas.
Rou jis veda į dresūros pamokas ir susimąsto, kad dabar gailisi, jog gavęs Dali jis nuėjo vos į kelias individualias pamokas ir daugiau užsiėmė saviveikla. „Įsitikinau, kad auginant šunį svarbu bendrauti su specialistais. Galbūt, jei būčiau Dali daugiau vedžiojęs į dresūrą, dabar ir jis galėtų daugiau keliauti, eitų į miestą, kavines ir pan.
Be to, ir Skaistė įspėjo, kad Stafordšyro terjerai priskiriami koviniams šunims, tad norėdamas, kad kalytė būtų sociali ir į kiekvieną garsą nereaguotų kaip į pavojų, turiu praleisti su ja daug laiko ir su ja užsiimti“, – kalba Vidas ir sako, kad dabar džiaugiasi turėdamas puikią draugę, kuri yra energinga, sociali ir visur kartu keliauja.
„Kartais net pagalvoju, kad ji yra kokio nors žmogaus reinkarnacija: ji viską supranta ir viską savaip parodo, svarbu, kad aš nepražiopsočiau jos siunčiamų ženklų“, – priduria jis.
Ir iš tiesų dabar Rou – nuolatinė Vido palydovė. Kol jis būna susitikimuose, ji neretai jo laukia automobilyje. Vos tik Vidas atsilaisvina, lekia drauge pasivaikščioti. Taigi pasivaikščioti jie išeina paprastai daug dažniau nei porą kartų per dieną.
Be to, atlikėjas džiaugiasi, kad atsiranda ir vis daugiau vietų, kur galima ateiti su augintiniu. „Pavyzdžiui, ryte, nuvežęs sūnų į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, su Rou patraukiu į Kalnų parką, vėliau palei Vilnelę einame į Bernardinų sodą. Prie įėjimo yra jauki kavinukė, kur šuo visuomet gaus dubenėlį, o baristos jį pakalbins. Tikrai smagu, kad ši kultūra pas mus auga“, – pasakoja V. Bareikis.
Jam tėvas dar vaikystėje įdiegė, kad keturkoju reikia rūpintis itin atsakingai, o, prieš sėdant vakarieniauti, pirmiausia reikia pašerti savo šunis, kurie šeimininko laukė galbūt net visą dieną.
„Manau, kad svarbu vaikui matyti tokį pavyzdį. Dabar Adas man paskambina ir pasako, kad įpylė šunims vandens ar maisto. Jo jau net nebereikia to prašyti. Ir manau, kad tai labai svarbu. Be to, jis taip pat mokosi empatijos ir kitų dalykų“, – svarsto Vidas, kuris ir po interviu išskubėjo pas automobilyje jo laukiančią Rou.
