Kaip Gustavas Eifelis pastatė savo šedevrą

Nušluostyti nosį babiloniečiams

Šis projektas turėjo išsiskirti ypatingu pompastiškumu, kadangi paroda buvo skirta svarbiausiam šalies istorijos įvykiui - Prancūzų revoliucijos 100 metų jubiliejui. Apie parodos rengimo planus buvo pranešta prieš 5 metus iki jos atidarymo, tad prancūzų architektai, skulptoriai ir inžinieriai, tikėdamiesi gauti pelningų valstybės užsakymų, pradėjo rengti jos paviljonų ir įrenginių planus. 1886 m. gegužės 1-ąją prasidėjo nacionalinis parodos projektų konkursas, kuriame buvo pristatyti 107 darbai. Dauguma jų buvo skirti pagrindiniam parodos simboliui. Tarp jų pasitaikė ir labai egzotiškų, pavyzdžiui, buvo siūlomas milžiniškos giljotinos formos monumentas, kuris turėjo simbolizuoti „revoliucijos laimėjimus".

Apie Gustavo Eifelio (Gustave Eiffel) siūlomą statyti milžinišką bokštą buvo žinoma jau gerokai prieš prasidedant konkursui. Visų žvilgsniai krypo į šį puikų inžinierių, pagarsėjusį Laisvės statulos karkaso ir postamento sukūrimu, geležinkelio stotimi Budapešte, geležinkelio viaduku pietų Prancūzijoje ir keletu unikalių tiltų, todėl jis iš anksto buvo laikomas pagrindiniu pretendentu į konkurso laimėtojus.

Reikia pasakyti, kad bokšto idėją G.Eifelis perėmė iš inžinierių, dirbusių jam priklausančiame metalo konstrukcijų fabrike Levalua Perė netoli Paryžiaus - Moriso Kechleno (Maurice Koechlin) ir Emilio Nugjė (Emile Nouguier). Tačiau būtent G.Eifelis nuogą schemą pavertė ne tik inžinerijos meno, bet ir architektūros šedevru.

Projektas patiko anaiptol ne visiems. Daugeliui Prancūzijos kultūros veikėjų siaubą kėlė vien mintis, kad netrukus Marso lauke bus pastatyta geležinė pabaisa, matoma iš bet kurios Paryžiaus vietos. 1887 m. vasarį laikraštyje „Le Temps" buvo paskelbtas atviras laiškas parodos direktoriui, raginantis neleisti pasaulio kultūros sostinėje triumfuoti barbariškumui.

Tarp jį pasirašiusiųjų buvo rašytojai G.de Mopasanas (G.de Maupassant) ir A.Diuma (A.Dumas) sūnus, poetas P.Verlenas (P.Verlaine), kompozitorius Š.Guno (Ch. Gounod). „Nejaugi Paryžius... nusileis savanaudiškų motyvų skatinamai mašinų konstruktoriaus vaizduotei ir taip visiems laikams beviltiškai susikompromituos?"

Bokštas buvo vaizdingai lyginamas su „tragišku gatvės žibintu", „varpinės karkasu" ir, aišku, su Babilono bokštu. G.Eifeliui teko pademonstruoti nepaprastą išradingumą ir diplomatiškumą, kad numalšintų neramumus konservatorių stovykloje. „Urbanistinius ekologus" apraminti padėjo sprendimas, kad po 20 metų bokštas bus išmontuotas. Paryžiaus municipaliteto bokšto statybai skirtų 1,5 mln. frankų užteko neilgam. Todėl netrukus buvo įsteigta akcinė bendrovė, kuri sugebėjo sukaupti 6 mln. frankų. Pusę tos sumos įnešė pats G.Eifelis.

Konstrukcija ir technologijos

Statyba prasidėjo 1887 m. sausį ir, taikant naujausias technologijas bei pažangius darbo organizavimo metodus, buvo baigta per rekordiškai trumpą laiką. Vos 300 darbininkų plieninį gremėzdą konstravo kiek daugiau kaip dvejus metus: bokštas buvo baigtas 1889 m. kovo 31-ąją. Jis iškilo virš žemės paviršiaus 300,65 m. Vėliau, įrengus anteną, bokštas ūgtelėjo iki 324 m ir 40 metų buvo aukščiausias pasaulio statinys, beveik dukart pranokstantis Kelno (156 m) ir Ulmo (161 m) katedrų „ūgį".

Bendras statinio svoris, kartu su pamatu ir bokšte įrengtais liftais, siekia 10 100 t, metalo konstrukcija sveria 7300 t. Bokštas yra trijų aukštų. Apatinį sudaro keturi atraminiai stulpai, besiremiantys į pamatą ir sudarantys nupjautinę piramidę, kurios pagrindas yra kvadratas su 129, 2 m ilgio kraštinėmis. Pirmojo aukšto piramidės šonus 57,67 m aukštyje jungia arkinis skliautas.

Čia yra įrengta kvadratinė platforma, kurios kraštinių ilgis - 65 m. Į tą aikštelę remiasi kita piramidė, kurios atramos yra pasvirusios mažesniu kampu negu pirmosios piramidės. Jos nupjautinė viršūnė yra 115,73 m aukštyje. Antrajame bokšto aukšte esanti platforma yra kvadratas su 30 m ilgio kraštinėmis. Trečiasis bokšto aukštas - 190 m aukščio piramidės formos kolona, ant kurios 276,13 m aukštyje yra platforma su 16,5 m kraštinėmis. Aukščiau - švyturys su kupolu, kurį vainikuoja kvadratinė aikštelė, jos kraštinės - 1,4 m.

Pirmojoje platformoje įkurdintos restorano salės ir apžvalgos aikštelė. Antrojoje - restoranas ir apžvalgos aikštelė bei mašininės alyvos rezervuarai, reikalingi lifto keliamajam mechanizmui. Vėliau hidraulinis keltuvas buvo pakeistas elektriniu. Pačiame viršuje buvo įrengtos astronomijos ir fizikos laboratorijos ir G.Eifelio darbo kabinetas, kurį inžinierius įsirengė tam, kad abejojantiems įrodytų savo statinio stabilumą. Bokšto konstrukcija yra tokia, kad net siaučiant stipriausiai šiose platumose įmanomai audrai jo viršūnė svyruoja vos 12 cm. Inžinieriui pavyko pasiekti tokią puikią charakteristiką dėl išlenktos formos atraminių stulpų.

Šis konstrukcinis sprendimas buvo ir dizaino naujovė, nes bokštui pridėjo grakštumo. Labiau negu vėjo G.Eifelis baiminosi plieninės konstrukcijos deformacijos, kai ją netolygiai kaitins saulės spinduliai. Bet ir šis veiksnys nėra kritinis. Per rekordinę vasaros kaitrą buvo užfiksuotas antenos 18 cm nuokrypis. Kai dėl pamato nusėdimo pavojaus, jis buvo sumažintas iki tokios reikšmės, į kurią galima nekreipti dėmesio: bokštas slegia žemę kaip žmogus, sėdintis ant kėdės (4 kg/cm²). Bokšte buvo įrengta liftų sistema. Rytinėje ir vakarinėje atramose įrengtus du firmos „Fives-Lill" liftus nuo XX a. 9-ojo deš. pabaigos ėmė kilnoti elektros varikliai. Tačiau hidrauliniai siurbliai išliko kaip istorinė relikvija, juos galima apžiūrėti.

Šio lifto unikalumas jo įrengimo metais buvo tas, kad jis judėjo ne vertikaliai, o trajektorija, atkartojančia bokšto pirmojo aukšto briaunų linkį. Kad galėtų judėti, buvo įrengti bėgiai. Antrąjį ir trečiąjį bokšto aukštus jungė dviejų lygių vertikalus, originalios inžinieriaus L.Edu (L.Edoux) konstrukcijos liftas, kurį sudarė dvi viena kitą atsveriančios kabinos. Viršutinę kabiną kėlė hidraulinis cilindras, apatinei tekdavo atsvaro funkcija. 175 m aukštyje keleiviai persėsdavo į kitą liftą. Kadangi Edu liftas negalėjo veikti žiemą, 1983 m. jis buvo pakeistas keturių kabinų formos „Otis" elektriniu liftu, kuris užtikrina nepertraukiamą susisiekimą tarp aukštų. Į bokšto viršūnę galima pakilti ir 1792 laipteliais. 1889 m. kovo 31-ąją, kai G.Eifelis iškilmingai nutraukė milžinišką uždangalą, dengusį pirmąjį aukštą, laiptais į bokšto viršų pakilo keletas tvirčiausių Paryžiaus municipaliteto tarnautojų .

G.Eifelis buvo ne tik puikus inžinierius, bet ir technologas bei gamybos organizatorius. Jam vadovaujant 2 metus efektyviai darbavosi per 70 prancūzų mokslininkų, inžinierių, vadybininkų, kurių pavardės buvo išgraviruotos ant keturių parapeto po pirmuoju balkonu šonų. Toks trumpas statybos laikas, į kurį įtilpo statytojai, būtų buvęs neįmanomas be iš anksto parengtų tikslių brėžinių ir lengvai skaitomos techninės dokumentacijos.

Paryžiaus stebuklui kurti buvo pasitelkti patyrę darbininkai. Ypatingas G.Eifelio dėmesys darbų saugai prisidėjo prie to, kad montuojant bokštą neįvyko nė vieno mirtino nelaimingo atsitikimo, o tai taip pat buvo precedento neturintis atvejis. Turėdamas didelę tiltų statybos patirtį G.Eifelis lengvai išsprendė pamatų duobių bokšto atramoms kasimo ir pamatų liejimo prie pat Senos problemą. Sujungti 12 tūkst. metalinių konstrukcijos elementų buvo panaudota 2,5 mln. kniedžių. Surenkamųjų elementų svoris neviršijo trijų tonų ir tai palengvino montavimą. Pasiekus tam tikrą aukštį paprasti statybiniai kranai buvo pakeisti specialiai sukonstruotais judriais kranais, kurie, varomi hidraulinių variklių, judėjo bėgiais.

Publikos numylėtinis

Eifelio bokštu susižavėjo ne tik paryžiečiai. Kol veikė paroda, jį aplankė 2 mln. žmonių. Jo apžiūrėti žmonės traukė ir išsivažinėjus parodos dalyviams. Bokšto komercinė eksploatacija pasirodė esanti tokia pelninga, kad nuo balandžio iki kitų metų sausio už parduotus įėjimo bilietus gauta suma padengė du trečdalius statybos išlaidų. Na, o paskui buvo gaunamas grynas pelnas. Domėjimasis G.Eifelio inžineriniu ir architektūriniu šedevru nenuslopo iki mūsų dienų: bokštas yra bene labiausiai lankomas Europos istorinis paminklas.

Praėjus 20 metų apie demontavimą niekas nebekalbėjo, o tai lėmė tiek ekonominės, tiek techninės priežastys. Prieš pratęsiant bokšto nuomos sutartį 70 metų, G.Eifelis Paryžiaus municipalitetui įteikė daugybės puslapių darbą, kuriame pagrindė neginčijamą naudą, kurią jo kūrinys gali duoti įvairiose mokslo ir technikos srityse. Vienas pagrindinių jo pranašumų buvo tas, kad jame buvo įrengtos radijo, o vėliau ir televizijos antenos.

G.Eifelis pasižymėjo dar viena savybe, kuri, pasitelkus reklamą, padėjo padidinti bokšto populiarumą. Pavyzdžiui, jis sugebėjo ne tik pelnyti neseno „protestuotojo" Š.Guno simpatiją, bet ir įtikino didįjį kompozitorių sukurti „ką nors tokio" viršutinėje bokšto aikštelėje. Darbininkų brigada keletą dienų, pakopa po pakopos į padanges tempė rojalį, ir tą vienas per kitą aptarinėjo laikraščiai. Paskui Š.Guno, užsidaręs G.Eifelio kabinete, kūrė „Koncertą debesyse". G.Apolineras Eifelio bokštą lygino su piemeniu, ganančiu į „bliaunančių avių bandą" panašius Paryžiaus tiltus. Bet po jubiliejinių 2000-ųjų bokštas įgijo dar vieną paskirtį - būti nacionaline naujametine eglute.

Dabar Eifelio bokštu rūpinasi miesto valdžia, patikėjusi jį eksploatuoti bendrovei „Société Nouvelle d'exploitation de la Tour Eiffel". Sugalvojama įvairių būdų jį naudoti reklamos akcijose ir palaikyti „prekinę išvaizdą". Vien iliuminacinių lempučių bokšte - dešimtys tūkstančių, o apsaugai nuo korozijos metalinius elementus kas 7 metus reikia perdažyti - tam sunaudojama 57 t dažų. Išlaidos nemažos, bet grožis yra to vertas. Ir gerai atsiperka.